Nesibaigiantys mokymai, seminarai ir ugdymai šiandieninę visuomenę pavertę amžinų studentų bendruomene.
Pasak verslo vadybos konsultanto, lektoriaus Aurimo Vietrino, „dalis mūsų visuomenės per kelias kartas yra išauginta ant klaidų vengimo“, o asmenybės ugdymosi klausimas šiandien iškilęs kaip ypatingai aktualus. Kalbant apie asmenybės lipdymą, A. Vietrinas akcentuoja: „Svarbu ne tik sustingti, bet ir karts nuo karto persilipdyti“.
Dar visai neseniai formali asmenybės ugdymo kulminacija buvo universiteto baigimas. Šiandien neišsiverčiame be gausybės nuolatinių motyvacijos didinimo, asmenybės ugdymo ir panašių mokymų.
Kas pasikeitė, kad atsirado nuolatinio ugdymosi poreikis? Asmenybė formuojama trejus pirmuosius gyvenimo metus, iki penkerių užtvirtinama, septintaisiais ji gauna savo sąmoningą patvirtinimą, o dvyliktaisiais metais pirminis formavimosi etapas baigiasi. Po to visą gyvenimą pirminiame etape „įsirašytą takelį“ atkartojame skirtingose dekoracijose, scenose – bet tą patį, ką užfiksavome iki dvylikos metų.
Tai atsakymas, kodėl, klausiant žmogaus, kada jam prasidėjo vienas ar kitas kompleksas, baimės, žmogus prisimena įvykius iš vaikystės.
Anksčiau tėvai, skubėdami grįžti į darbus, vaikus palikdavo savo tėvams – tie vaikai jausdavo didesnį ryšį su seneliais, perimdavo daug patirčių iš jų. Dabar tėvai dažniau patys augina savo vaikus, dažniau juos laiko savo energetiniame lauke, o su seneliais formuojasi šaltesni santykiai.
Tai yra viena iš priežasčių, kodėl šiandien asmenybė yra tokia, kokia yra. Kolegų, mokytojų, dėstytojų visuomet prašau išmokyti mokinius ar studentus socialumo. Ar socialumas asmenybei buvo toks svarbus ir prieš 20 – 30 metų? Aišku, kad bendrosios visuomenės vertybės koreguoja socialumo prasmę ir poreikį. Armijos sociume žmogus elgiasi pagal kelias taisykles, kurios jam leistinos – ir jis jau socialus.
O dabartinėje mūsų visuomenėje gebėjimas būti socialiu, gebėjimas bendrauti tampa vis didesnę vertę turinčiu gebėjimu. Kas yra gebėjimas bendrauti? Jei labai glaustai, tai gebėjimas taip klausytis, kad pašnekovas norėtų su tavimi kalbėtis. Visi asmenybės lipdymai paremti pieno putos su daug oro burbulų principu: oro burbulai greitai subliūkšta ir gražios pieno putos nebelieka. Kitaip tariant, veiklioji asmenybės ugdymo medžiaga – žodis – sukuria tik trumpalaikį efektą.
Daugybė faktorių, net ir tokių kaip fiziologija, lemia mintis: pagalvojame, tada ištariame žodį, o jis virsta veiksmais – turime rezultatą. Vadinasi, jeigu noriu tam tikro rezultato, turiu atlikti veiksmą; kad atlikčiau veiksmą, tariu žodžius, kuriuos apmąstau turėdamas minčių ir požiūrių rinkinį. Tad jei noriu pasiekti tikslą, viskas prasideda nuo mano žodyno. Kas dominuoja mintyse, žodyne, tas atsiliepia veiksmuose ir rezultatuose. Tuomet mūsų visuomenė – nihilistų sambūris? Nedrįsčiau taip apibendrinti.
Amerikiečiai yra apskaičiavę, kiek tūkstančių neiginių ir draudžiančių žodžių bei kiek pagyrimų vaikai gauna mokykloje. To santykis – vienas prie tūkstančių: mus daugiau stabdo, draudžia, o ne skatina. Ką mokykloje iki šiol dažniausiai nagrinėja mokytojai? Klaidas.
Fokusuojamės ne į sprendimą, bet į klaidą. Dalis mūsų visuomenės per kelias kartas yra išauginta ant klaidų vengimo, kitaip tariant – baimės suklysti. Tai verčia nuolat galvoti apie klaidas. O apie ką daugiausia galvoji… Dėl to išsivysto baimė suklysti, baimė pripažinti savo klaidas. O nepripažindami savo klaidų, negalime iš jų pasimokyti. Tai ir vėl jas kartojame…
Patarlės, kad protingi mokosi iš svetimų klaidų, kvaili – iš savų, abu teiginiai klaidingi. Protingi mokosi iš savo patirties ir kitų sėkmės bei gerų rezultatų. Šis požiūris – tik vienas iš daugybės ugdymosi priemonių, leidžiančių pasiekti kokybiško gyvenimo. O kas dar? Svarbiausia išmokti mąstyti – kur rasti žinių, kaip jas sintezuoti, kaip jas pritaikyti – nes pačios žinios dabar labai greitai nuvertėja.
Būtent kūrybiškumas ir idėjų generavimo metodai yra ateities mokslas. Jei mokėsi bendrauti ir pasinaudosi mūsų visuomenėje esančiomis pasirinkimo galimybės, rezultatai bus geriausi. Tai ir yra tas molis, iš kurio lipdoma asmenybė? Molis yra tai, iš ko galima kažką išlipdyti, tačiau kas sustingsta, tas pasiruošęs sudužti.
Tad palinkėčiau karts nuo karto sustingti, karts nuo karto persilipdyti. Kokią temą pasirinktumėte paskaitai Lietuvai? Vesiu paskaitą mokiniams „Kieno sapną sapnuoja lyderiai?“: mes daug skaitome, klausome daugybės patarimų ir net nepajuntame, kaip pradedame „sapnuoti“ svetimus sapnus, kaip nebeįsiklausome į save patį, o pradedame galvoti, kad norime to, kas yra primesta iš šalies.
Dažnai tik per kelias klausimų kaskadas „kam tau to reikia? O kam tau to reikia?“, žmogus prieina iki tikrų savo poreikių ir dažnai nustemba atradime. Kai „sapnuojame“ svetimus sapnus, gyvename mums primestų, bet dar sąmoningai neatmestų poreikių pasaulyje, vis dar esame vartotojiška visuomenė. Paskaita, kurią skaityčiau Lietuvai, „Prabusk, Lietuva!“.
Jaučiu, kad dažnai „sapnuojame“ Europos, pasaulio, bet ne Lietuvos sapną. Tad kiek kainuoja savęs ugdymas? Gimdami turime tik dvi valiutas – laiką ir dėmesį. Tas dvi valiutas visą gyvenimą mainome, keičiame… Tokia ir savęs ugdymo kaina: dvi valiutas galite mainyti į ką tik norite, kad ir į žinias, žaidimus, pinigus ar labdarą, malonumus…
Įdomiausia tai, kad kartais pamirštame tos valiutos skirti sau pačiam. Kaip įrodymas galėtų būti dalis mūsų ligų. Bet tai jau kita tema.
Aurimas Vietrinas portalui delfi.lt
